Šiemet rumšiškietis Vytautas Bičiuolis švenčia 100 metų jubiliejų. Tiesa tikroji gimimo data yra vasario 16 d., bet dokumentuose vasario 26 d. Rumšiškėse vykdomo projekto „Žydintis dviračių takas“ Vytautas yra pirmasis sukaktuvininkas, kurio įsimintiną datą ir norime gražiai paminėti. Šalia jo gyvenamosios vietos netrukus atsiras pirmasis žydintis dviratis. Nuoširdžiai sveikiname ir linkime stiprios sveikatos.

Apie tėvą pasakoja jo dukra Rima Kepežinskienė:  “Mano tėtis yra gimęs Širvintų rajone prie gražios Širvintos upės, darnioje šeimoje. Gimęs jau rado dvi vyresnes seseris. Mano tėčio tėvas buvo labai šviesaus proto, raštingas, rašydavo žmonėms testamentus, perskaitydavo gautus laiškus iš Amerikos, atrašydavo atgal, buvo mokyklos tarybos narys, sugebėjo rasti bendrą kalbą su viršaičiu, vaistininku, žydais ir kt. to meto vietiniais valdžios atstovais. Šitoks gyvenimo būdas suformavo mano tėvą labai šviesia ir brandžia asmenybe. Kaip tėvas pasakoja, jų šeimoje nebuvo jokio diržo kaip auklėjimo priemonės, buvo žodis ir darbinis pavyzdys. Tą patį galiu patvirtinti ir aš iš savo vaikystės. Nebuvo mūsų šeimoje pamokslų pamokų, mes nebuvom žeminančiai barami už vaikiškas, jaunuoliškas išdaigas. Mus auklėjo ir formavo savo meile, sutarimu ir atlaidumu. Tėvas didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo protinį darbą, buvo buhalteris. Vadovavo tuo metu veikusiems augalininkystės, gyvulininkystės barams, ne vienerius metus dalyvavo teismuose tarėju (dabar vadintųsi prisiekusysis), buvo mokyklos tarybos narys.

Aš nežinau, ar čia genai, ar gyvenimo būdas, bet mano šimtametis tėvas turi labai gerą atmintį, priima gyvenimo realybę kaip duotybę – kai mirė mano brolis, nepuolė pasaulio su kumščiais už neteisybę, bet giliai savy palaidojo skausmą, neprimesdamas jo kitiems. Palaidojo ir savo gyvenimo meilę, su kuria net deimantines vestuves buvo atšventęs. Aš užaugau tokioje šeimoje, apie kurias sakoma, kad tokių nebūna.

Laimingo atsitiktinumo dėka išvengė Sibiro. Tėvo sesers šeima su keturiais vaikais buvo išvežti ir prabuvo tremty 10 metų. Tėvas labai pozityvus, labai imlus, labai kantrus ir nelinkintis kitiems blogo,  visą gyvenimą bandė visokias pažangias naujoves, niekada nelinko prie butelio, turi jumoro jausmą. Be galo mylėjo arklius, jis galėjo paimti kaprizingą arklį ir po kurio laiko kuo puikiausiai su juo sutardavo.

Man mano tėvas yra gyvenimo mokytojas. Mama buvo laimingiausia moteris, nes pati būdama iš nepasiturinčių , vyrą  gavo aukštą, gražų, protingą ir darbštų, nes jau buvo pastatęs namą savo naujai šeimai.

Su Rumšiškėm toks ir ryšys, kad jau septyniolikti metai kaip čia gyvena. Labai džiaugiasi, kad čia gražu, yra visko ko reikia, arti gydytojai. Tiesiog gyvenimas taip susiklostė, persikraustė pas mus norėdami man palengvinti priežiūrą. O man ir nesunku, nes tas senas žmogus pakrauna pozityvumu ne tik mane, bet ir visą mūsų giminę. Dabar didžiausias trūkumas mūsų bendravime yra silpna jo klausa, blogai girdi.“

Tiesa, idomi detalė susijusi su dviračiu, pasirodo Vytautas turėjo tais anais laikais gerą ir brangų dviratį, gi buvo geidžiamas kavalierius.